Jis pirmiausia sako neteisti ir nesmerkti. Kas nenori užsitraukti Dievo teismo, tas neturi tapti savo brolio teisėju. Žmogus teisdamas visada žvelgia į paviršių, o Tėvas regi vidines gelmes.
Kiek daug blogo pridaro žodžiai, įkvėpti pavydo! Netinkamas atsiliepimas apie brolį, kurio nėra šalia, prilygsta jo parodymui blogoje šviesoje, kenkimui jo reputacijai ir jo apkalbėjimui. Todėl neteisti ir nesmerkti pozityvia prasme reiškia kiekviename asmenyje įžiūrėti gėrio ir neleisti, kad jis dėl mūsų riboto nuosprendžio bei įsitikinimo, jog viską žinome, nukentėtų.
Tačiau, norint parodyti gailestingumą, to nepakanka. Jėzus taip pat ragina atleisti ir save dovanoti, būti atleidimo įrankiais, nes mes pirmi patyrėme Dievo atleidimą, ragina būti kilniadvasiais kitiems žinant, kad ir Dievas kilniadvasiškai rodo mums savo palankumą.
Tad Šventųjų metų „šūkis“ yra būti gailestingiems kaip Tėvas. Gailestingumu įrodoma, kaip stipriai Dievas mus myli. Jis atiduoda save mums amžiams kaip dovaną ir nieko mainais iš mūsų neprašo. Ateina į pagalbą, kai tik jo šaukiamės. Puiku, kad kasdienė Bažnyčios malda prasideda žodžiais: „Teikis mane gelbėti, Dieve!“ (Ps 70, 2).
Pagalba, kurios prašome, jau yra pirmasis Dievo gailestingumo žingsnis mūsų atžvilgiu. Jis ateina mūsų išgelbėti iš mūsų silpnumo. O jo pagalbos esmė yra tai, kad jis mus paskatina priimti jo artumą. Palytėti jo gailestingumo, galime diena iš dienos būti gailestingi kitiems.
Popiežius PRANCIŠKUS
„MISERICORDIAE VULTUS
